Stephen vis grįžta į tas pačias vietas Anglijos šiaurės vakaruose. Jis turi mėgstamus medžius ir jam patinka matyti, kaip jie keičiasi įvairiais metų laikais. Kai atvyksta į kažkokią naują vietą, pirmiausia apžiūri kraštovaizdį ir mintyse atkreipia dėmesį į vietas, į kurias planuoja grįžti.
„Jei fotografuojate jūrų peizažus, turite ištyrinėti potvynius, – ragina jis. – Paprastai fotografuoju per atoslūgį. Jei fotografuojate per potvynį, pastebėsite, kad išlaikymo metu fotoaparatas juda, todėl vaizdai nebus ryškūs. Jis daug stabilesnis fotografuojant per atoslūgį.“
Stephen linkęs fotografuoti rudenį – fiksuojant dangų pasirinkus ilgą išlaikymą geriau, kai diena apniukusi ar net debesuota, nes į fotoaparatą natūraliai įleidžiate daugiau šviesos. „Vasaros viduryje nefotografuoju, nes turėčiau išvykti apie 2 val. nakties, todėl paprastai pradedu fotografuoti rugsėjį, kai švisti pradeda apie 6 val. ryto. Tyrinėju fotografuojamas vietas: kada pakils saulė ir kur kris šviesa. Jei diena miglota ar iš dalies debesuota, žinau, kad turėsiu su tuo dirbti“, – aiškina jis. Jis pradeda nuo histogramos fotoaparate, kad išsiaiškintų, kiek yra šviesos ir kiek laiko jis turės.
Stephen nuotraukose vyrauja melancholiška nuotaika, kurią iš dalies lemia tema. Jis dažniausiai fotografuoja pramoninius objektus arba apleistus pastatus – dabar apleistas vietas, kurios kadaise buvo kupinos gyvybės. „Mane traukia seni pastatus, – prisipažįsta jis. – Kai neseniai buvau Anglesyje (Velse), aptikau seną sodybą (žr. vaizdą dešinėje aukščiau) ir pamaniau, kiek laiko šis ūkis jau griūva. Ir kodėl jie jo nebeprižiūrėjo? Kur yra čia gyvenę ir dirbę žmonės?“
Šie praeities priminimai taip pat puikiai tinka vienspalviam vaizdui. „Nespalvotoje nuotraukoje kompozicija tampa dėmesio centru, todėl ji turi būti stipri“, – priduria jis.