Laukinės gamtos prisijaukinimas: ieškant tobulo nuotykių lauke kadro

Ar žygiuotumėte kalnų viršūnėmis, ar irkluotumėte baidarę ežere, ar plauktumėte vandens telkinyje, sportinės veiklos gryname ore atveria įvairių galimybių pasaulį fotografams nerimstančiomis širdimis.

Viena tokių kūrybingų sielų yra Anna Blackwell, Jungtinėje Karalystėje gyvenanti nuotykių ieškotoja, įvaizdžio kūrėja, rašytoja ir pranešėja, kuriai patinka viską maksimaliai išbandyti. Tiesą sakant, ji taip ir susikūrė savo karjerą: fotografuoja ir filmuoja pirmaujantiems lauko sporto prekių ženklams, įskaitant „Lowe Alpine“ ir „Peak UK“. Tarp jos nuostabą keliančių iššūkių sau yra 1000 mylių ėjimas be draugijos Prancūzijoje ir Ispanijoje senaisiais piligrimų keliais, 4000 km plaukimas baidare per 11 šalių ir penkias sostines bei įkopimas į Tubkalio kalną, aukščiausią viršukalnę šiaurės Afrikoje.

„Per vieną iš savo pirmųjų nuotykingų kelionių pradėjau fotografuoti ir rašyti dienoraštį, pagrindinis tikslas buvo savo draugams ir šeimos nariams parodyti, kaip sekasi ilgų atstumų žygis, – aiškina Anna, kai jos paklausė, kaip ji savo pomėgį pavertė profesija. – Tai dariau keletą metų ir dalinausi savo nuotykiais internetu vaizdine ir žodine forma. Ir sulaukiau susidomėjimo. Greitai apie savo nuotykius pradėjau kalbėti renginiuose, festivaliuose bei įmonėse ir mokyklose. Tuomet pradėjau bendrauti su prekių ženklais, pasiūlydama bendradarbiauti būsimų kelionių metu ir taip po truputį pradėjau gauti pakankamai pajamų iš fotografijos, rašymo, nuotykių filmavimo, kalbėjimo ir socialinės žiniasklaidos, kad ši veikla taptų mano pagrindiniu darbu.“

Naujausia žygiavimo ir stovyklavimo kelionė, į kurią leidosi Anna, jos partneris Sam ir jos šuo Bilbo, buvo kelionė į uolėtą vietovę šiaurės Dartmūre (Anglija). Kartu pasiėmė ir „Canon EOS R6“ bei du objektyvus: „Canon RF 24-105mm F4-7.1 IS STM“ ir „Canon RF 50mm F1.8 STM“. Ji pasidalina mintimis, kodėl jai patinka nuo visko pabėgti, pateikia geriausių patarimų dėl žygiavimo laukinėje gamtoje ir atskleidžia, kaip parsinešti patikusius nuotykius namo per įspūdingas fotografijas.

Anna, Sam ir Bilbo šiaurės Dartmūro tyrinėjimus pradėjo nuo Belstono kaimo, iš kurio pasiekiami fantastiški uolienų dariniai. Šios didžiulės laisvai stovinčios uolų atodangos jau seniai traukė Anną.

„Tai buvo man visiškai nepažįstama Dartmūro dalis ir todėl išties jaudino. Eini šiuo idilišku kaimu ir staiga atsiduri pelkėse, – sako ji. – Jauteisi esąs laukinėje gamtoje atokioje vietoje. Būtent to aš ir trokštu.

Ėjimas – mano aistra,– tęsia ji. – Man patinka ant nugaros neštis sunkią kuprinę ir klaidžioti aplinkui. Tai nėra susiję su siekiu labai greitai nueiti į kažkokią vietą, svarbu visapusiškai vertinti ramias vietas. Mes pasivaikščiojome, tuomet pasistatėme palapinę ir praleidome naktį laukinėje gamtoje.“

Annos veiksmą lauke mėgstanti prigimtis kyla iš jos šeimos pomėgio vaikščioti ir žygiuoti, taip pat jos švediškų šaknų. „Mano mama yra švedė. Manu, kad Švedijos kultūroje yra įsišakniję praleisti daug laiko lauke ir vertinti natūralią aplinką. Užaugau daug vaikščiodama ir tyrinėdama. Kai tik būdavome Švedijoje, plaukdavome baidarėmis, stovyklaudavome ir valgydavome lauke. Tad manau, kad nuo pat mažumės tai buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis.“

Anna kelionėje po Dartmūrą turėjo kompaniją, tačiau ji dažnai keliauja viena, įskaitant vienišės žygį į Švedijos arktinę dalį 2020 m. rudenį (žr. nuotrauką viršuje). „Žvelgiant gilesniu lygiu, man išties patinka patirti nuotykius vienai, nes jie suteikia unikalios patirties, – aiškina ji. – Aš ėjau 10 dienų ir nepamačiau nė vieno kito žmogaus pėdsako. Kai esi viena, turi susidoroti su pakiliomis ir liūdnomis nuotaikomis. Tad jei diena visiškai nepasisekė, trūksta motyvacijos, esi pavargusi ir alkana, esi tik pati atsakinga, kad visa tai išgyventum. Tačiau galų gale, žinai, kad nuo taško A pasiekei tašką B neišskydusi.“

Tačiau žygiavimas su kitu asmeniu gali padėti fotografiniu požiūriu. „Tampa daug lengviau nufotografuoti dalykus, kadangi tu automatiškai turi objektą, – sako Anna. – Tai taikoma ir Bilbo, kadangi jis yra dažnas mano fotografijų objektas. Kai kraštovaizdyje yra asmuo arba šuo, tiesiog labiau įsitrauki, klasikinės kraštovaizdžio nuotraukos atveju taip nenutinka.“

Paklausta, kas atėjo anksčiau: aistra fotografijai ar nuotykių kelionėms, Anna nesuabejoja. „Pirmiausia atėjo fotografija, – entuziastingai atsako. – Mano senelis buvo fantastiškas fotografas, tad aš užaugau vartydama jo nuotraukų albumus ir tai įdiegė manyje meilę fotografijai nuo mažų dienų. Pirmąjį savo fotoaparatą gavau, kai man buvo 15, mokykloje mokiausi fotografijos. Tačiau, iš tikrųjų, nefotografavau savo pirmųjų nuotykių. Tik po kelių metų suderinau šiuos du dalykus.“

Annai jos žygių dokumentavimas reiškia buvimą lanksčiai, turėti minimalų rinkinį ir būti išradingai kelyje. Ji siūlo užfiksuoti ne tik nuostabius plačiai apimančius vaizdus, bet ir nufotografuoti ar nufilmuoti ir trumpus momentus, pvz., kuprinės užsidėjimą, palapinės kaiščių įtvirtinimą arba pasimėgavimą puodeliu karštos kakavos: ji jaučia, kad tai tikrai prisideda prie istorijos paskojimo vaizdais.

„Man patinka pasakojimų apie nuotykius aspektas, – plėtoja mintį ji. – Dažnai atsiduriu atokiuose vietose visiškai viena, tačiau man išties patinka tuo pasidalinti ir fotografija yra tiesiog fantastiška platforma perteikti šias patirtis.

Šios išvykos metu prieš pat saulėlydį mes išties įsitraukėme į fotografavimą bandydami užfiksuoti nuotraukoje prožektorių ant galvos ir garą, kylantį iš karštos kakavos puodelio arba karšto vandens, nes tai buvo kūrybiškas būdas užfiksuoti tą dienos metą.“

Naudodama tokias funkcijas kaip fotografavimą dideliu greičiu serijomis ir pasinaudodama viso kadro beveidrodinio „Canon EOS R6“ vaizdo stabilizavimo sistemos teikiamais privalumais, Anna nepatyrė jokių problemų, nes pamiršo trikojį, naudojamą silpno apšvietimo sąlygomis.

„Stabilizavimas ir 20,1 MP raiška prieš pat saulėlydį buvo fantastiškas dalykas, nes mes iš tiesų pamiršome pasiimti trikojį. Paaiškėjo, kad mums jo nereikėjo, nes fotoaparatas su silpna šviesa susitvarkė puikiai,“ – sako ji.

Vadovaudamasi principu „keliaukite lengvai“, Anna paprastai nešasi tik vieną objektyvą, suteikiantį jai universalumo fotografuoti ir portretus, ir viską apimančius peizažus, panašų į lengvąjį „Canon RF 24-105mm F4-7.1 IS STM“, kuris tuo pasižymi.

„Man patinka tokie objektyvai kaip šis, nes jis suteikia lankstumo. Nustačiusi 24 mm, turėjau puikią galimybę užfiksuoti Bilbo nuotraukas stambiu planu, tačiau aš taip pat galėjau užfiksuoti ir kraštovaizdžius. Kai susiruošiu patirti nuotykių, mano galva būna pramušta noru galėti viską padaryti turint vieną objektyvą.“

Turėti tokį rinkinį, kuris galėtų prilygti Annai ir būti pasirengęs nenuspėjamoms jos nuotykių sąlygoms, gali tapti iššūkiu.

Per pastarąją kelionę slidėmis į Suomijos arktinę dalį, pvz, temperatūra nukrito iki -22 ºC. „Kai temperatūra tokia žema, viskas tampa sudėtingiau, pradedant slidžių užsidėjimu ir baigiant sustojimu užkandžių pertraukėlei, – ji aiškina. – Nuotraukų darymas tampa karine operacija veiksmingumo požiūriu, kad rankos šaltyje pabūtų kaip įmanoma trumpiau ir vėl galėtum judėti pirmyn.“

Tačiau Anna tvirtina, kad verta tokias akimirkas dokumentuoti.

„Geriausia tai, kad nufotografavus sportą lauke, šie prisiminimai išlieka amžiams. Aš vis dar peržiūriu savo pirmųjų nuotykių nuotraukas ir tiksliai atsimenu, kur aš buvau, ką jaučiau ir su kuo buvau. Tai išties paveiku.

„Mano nuotykių trūkumas tame, kad kartais jaučiu spaudimą padaryti tam tikras nuotraukas. Buvo tokių kelionių, kai maniau, kad oras bus puikus ir aš galėsiu padaryti išties įkvepiantį turinį neįtikėtinose kalnų aplinkose, o faktiškai teko patirti 10 dienų trukmės liūtinį lietų. Fotografuoti tokiomis sąlygomis gali būti sudėtinga, nes negali sugrįžti namo ir pasikeisti drabužių bei išdžiovinti fotografavimo įrangos. Esi palapinėje ir nėra jokios galimybės išlaikyti daiktus sausus. Tai viena priežasčių, kodėl man patinka „Canon“: fotoaparatas toks atsparus.“

Norintiems patiems patirti nepamirštamų nuotykių, tačiau nežinantiems, nuo ko pradėti, Anna duoda šį patarimą: „Jei leistis į nuotykius trukdo pasitikėjimo trūkumas, nesijauskite nepatogiai pradėdami nuo mažų dalykų ir su laiku įgydami vis daugiau drąsos. Pavyzdžiui, išsiruoškite į stovyklavietę laukinėje gamtoje su draugais, su kažkuo, kas išmano, ką daro, arba pradėkite nuo savarankiškų dienos žygių į nepažįstamą vietovę, kad priprastumėte prie savarankiškumo. Kursai taip pat yra puikus būdas įgyti įgūdžių ir susitikti naujų nuotykių draugų. Ir galiausiai, nebijokite daryti klaidų. Net ir mes, profesionalai, kartais susimauname. Jei pavyko iš to pasimokyti, nereikia laikyti nesėkme.

Galų gale, šuolis į nežinomybę bus to vertas.

Nuotykiai man vis dar yra geriausias būdas viską pradėti nuo pradžių ir įsikrauti energijos. Ypač vienišės žygiai, net jei kažką naujo tyrinėsi tik vieną dieną, – baigia Anna. – Būtent kelionės skatina mano kūrybiškumą ir stumia pirmyn, tad man jų reikėtų, net jei tai nebūtų mano darbas.“

Autorė: Lorna Dockerill